[2005/07/12] Siaurieji geležinkeliai Suvalkų ir Elko (Lenkija) apylinkėse

Šiuo įrašu pradedu straipsnių ciklą apie mano geležinkelių keliones užsienyje ir Lietuvoje. Šįkart - pirmasis pasakojimas apie vienos dienos kelionę į Lenkiją.

Štai ir prasideda pirmasis pasakojimas apie įdomias keliones ne tik po gimtąjį kraštą, bet ir svečias užsienio šalis. Tačiau į viską pažvelgsim kiek kitaip... Geležinkelių entuziasto akimis.

Ankstyvas liepos 12-ios rytas ir aš jau stoviu Savanorių prospekte Vilniuje, nekantriai laukdamas pasirodančio Ričardo, mano kelionės draugo, su kuriuo nuolatos keliaujame į siaurojo geležinkelio (Panevėžys – Anykščiai – Rubikiai) organizuojamas šventes ir jubiliejinius reisus. Nors ir anksčiau esu keliavęs po kaimyninę Lenkijos šalį, tačiau šiandienos kelionė bus kiek kitokia. Ne, jos metu nelankysime turistų pamėgtų vietų ir net nesilepinsime prie vandens telkinių ar poilsio vietų, o aplankysime porą siaurojo geležinkelio kompleksų Lenkijos šiaurės rytinėje dalyje ir viską įamžinsime fotografijose.

Mūsų kelias vedė iš Vilniaus link Šeštokų, todėl pirmas pakeliui aplankytas objektas buvo Valkininkų geležinkelio stotis, esanti geležinkelio ruože Lentvaris – Poriečė (Gardinas). Nors keleivių judėjimas Lentvario – Marcinkonių kryptimi nėra intensyvus, visgi stoties pastatas ir aplinka sutvarkyta, abipus stoties kelyno driekiasi žali ir vasaros gaiva kvepiantys miškai. Netrukus stoties tylą sudrumsčia horizonte pasirodęs traukinukas. Manevrinis šilumvežis TEM2-2955 sunkiai iš lėto, tarsi pavargęs nuo sunkios naštos, tempia keletą suodinų kuro cisternų Varėnos kryptimi. Judame toliau.

Šilumvežis TEM2-2955 su rinktiniu traukiniu Valkininkų geležinkelio stotyje.

Pravažiavę Alytų, už valandos kelio atsiduriame ties riboženkliu ŠEŠTOKAI. Istoriniais šaltiniais remiantis, Šeštokų miestelis ėmė atgimti ir augti, kai 1898 metais čia buvo nutiestas geležinkelis, vedantis į Suvalkus, Lenkiją. Dabartinė Šeštokų gyvenvietė – maža, maždaug 800 žmonių bendruomenė. Šeštokų stotyje kas mėnesį perkraunama nuo 700 iki 1000 vagonų, o per metus – apie 200 tūkst.tonų krovinių. Šioje stotyje jau yra buvę net 16 užsienio valstybių vagonų: Graikijos, Ispanijos, Austrijos, Vokietijos, Prancūzijos, Estijos, Latvijos ir kitų. Stotyje išties buvo verta apsilankyti: ant stoties pastato pamatėme paminklinę lentą, žyminčią, jog čia “1992 metų liepos 7 dieną atnaujintas susisiekimas geležinkeliu per Šeštokus su Lenkija ir kitomis Europos valstybėmis”, tolumoje, stoties gale, šmėžavo pilkų dūmų juosta, paleista iš šilumvežio, stumdančio vagonus. Tai buvo “Lietuvos geležinkelių” šilumvežis 120-304 su “europietiškais” vežimėliais ir sankaba (ši mašina dar žinoma kaip šilumvežis M62, tik dar tarybiniais laikais šis lokomotyvas rusų inžinierių buvo specialiai sukonstruotas Vengrijos geležinkeliams, taip pat skirtas Rytų Vokietijos geležinkeliams ir vėliau iš ten patekęs ir į Lietuvą). Stotyje sutiktas drezinos WM15 mašinistas mums šiek tiek papasakojo apie pačią stotį, jos veiklą, joje dirbančią geležinkelio techniką. Pasirodo, jog matytas šilumvežis 120-304 aptarnauja traukinius tik tarpstotyje Šeštokai – Mockava ir atlieka manevravimo darbus. 

Šilumvežis 120-304 Šeštokų geležinkelio stotyje.

Pakeliui link Lazdijų pasienio posto nusprendėme trumpam užsukti į Mockavos geležinkelio stotį. Pati stotis įkurta toliau nuo gyvenviečių, vaizdingoje miško proskynoje. Mockavos geležinkelio stotis išsiskiria tuo, jog čia 1999 metais buvo sumontuotas pirmasis vokiečių gamybos automatinis vagonų aširačių tarpuvėžio keitimo įrenginys, pagamintas Lenkijos “Andrzej S.A.” gamykloje. Šio įrenginio pagalba, esant skirtingiems geležinkelio vėžės pločiams Lietuvoje ir Vakarų Europoje, traukiniams būtų nereikėję keisti ratų Kuznicos stotyje, Baltarusijoje, o sąstatui, važiuojant per šį įrenginį, vagonų ratai automatiškai persistumtų ir užsifiksuotų nauja padėtimi.

Keletas įdomių faktų iš Šeštokų ir Mockavos geležinkelio stočių istorijos:

• 1992 metų liepos 7 dieną į Šeštokus atvyko pirmasis keleivinis traukinys iš Lenkijos,  tais pačiais metais įkuriama Šeštokų krovinių aikštelė ir pradėta rengtis krovinių gabenimui ir perkrovimui.
• Pirmasis krovinys iš Lenkijos buvo gautas 1993 metų sausį. Lenkijos premjerės Vandos Suchockos iniciatyva ekonominę blokadą pergyvenančiai Lietuvai buvo atsiųsta labdara- krosnių kuro cisternų sąstatas. Degalus teko paprasčiausiu būdu perpumpuoti į automobilius. 
• 1995 metais pastatomas administracinis pastatas, įkuriamas Šeštokų krovinių terminalas, sukomplektuojami darbuotojai.
• 1995 metų lapkričio 1 dieną į “Vienodų tarptautinio keleivių ir bagažo vežimo geležinkeliais taisyklių” (CIV) bei “Vienodų tarptautinio krovinių vežimo geležinkeliais taisyklių” (CIM) linijų sąrašus buvo įtrauktas Lietuvos geležinkelių ruožas Šeštokai-Mockava-Valstybės siena.
• 1999 metais Mockavos stotyje buvo pastatytas Lenkijos firmos “Huta Andrezej S.A.” pagamintas automatinis vagonų aširačių tarpuvėžio keitimo įrenginys ir atitinkamai pertvarkyti stoties keliai bei signalizacijos įrenginiai. Prireikė tam skirtų vagonų. Lenkija paruošė keturis dengtus vagonus, o Lietuva pagal vokiečių technologiją- tris pusvagonius.
• 2000 metų liepos 31 dieną buvo pasirašyta dvišalė sutartis tarp Lietuvos ir Lenkijos geležinkelių dėl keleivinių vagonų eksploatacinių bandymų, o analogiška sutartis dėl prekinių vagonų eksploatacinių bandymų 2000 metų rugsėjo 6 dieną pasirašyta tarp Lietuvos, Lenkijos ir Vokietijos geležinkelių.
• 2000 metų spalio 29 dieną buvo atidarytas tiesioginis keleivinių traukinių eismas maršrutu Vilnius-Varšuva per Šeštokus.
• 2001 metų balandžio 8-9 dienomis Vilniuje lankėsi Lenkijos transporto ir jūrų ūkio ministerijos delegacija, vadovaujama viceministro W.Chodakievičiaus. Vizito metu buvo aptarti tolesnio bendradarbiavimo geležinkelių transporto srityje klausimai.
• 2001 metų rugsėjo 16-18 dienomis Mockavoje ir Suvalkuose vyko Tarptautinės Geležinkelių Sąjungos (UIC) Integracinės grupės inicijuotas bendras Lietuvos, Lenkijos ir Vokietijos geležinkelių darbo grupės pasitarimas, skirtas automatinių vagonų aširačių tarpuvėžio keitimo įrenginio eksploatavimo rezultatams aptarti.
• 2001 metų lapkričio 14-16 dienomis įvyko Lietuvos ir Lenkijos geležinkelio atstovų pasitarimas dėl tolesnio tiesioginio traukinio Vilnius-Varšuva-Vilnius eksploatavimo. Bandomieji vagonai jau išnaudojo eksploataciniuose bandymuose leistinus resursus, tai yra, pravažiavo 100 tūkst. kilometrų. Šiam traukiniui ir toliau leista kursuoti.
• 2001 metų gruodžio 5 dieną Varšuvoje AB “Lenkijos valstybiniai geležinkeliai” (PKP) valdybos pirmininkas ir generalinis direktorius Kšištofas Celinskis ir AB “Lietuvos geležinkeliai” (LG) generalinis direktorius Jonas Biržiškis pasirašė sutartį dėl PKP keleivinių vagonų su kintamo pločio aširačiais SUW 2000 prižiūrimos eksploatacijos.
• 2002 metų sausio 29 dieną Lietuvos susisiekimo ministerijos darbo grupė, vadovaujama ministro pavaduotojo Arijaus Ramono, Varšuvoje susitiko su Lenkijos susisiekimo ministerijos ir šios šalies geležinkelių atstovais. Susitikime AB “Lietuvos geležinkeliai” atstovavo plėtros direktorius Albertas Šimėnas.
• 2002 metų liepos 7 dieną  sukako 10 metų, kai buvo atkurtas tiesioginis geležinkelio eismas tarp Lietuvos ir Lenkijos. Jubiliejinės iškilmės vyko Vilniuje ir Šeštokuose. Jose dalyvavo Lenkijos ir Lietuvos geležinkelininkai, įvairių tarptautinių geležinkelio organizacijų atstovai. 

Tolimesnis maršrutas tęsėsi pro Lazdijų pasienio postą, Suvalkus, Oleką ir paskutinis kelionės taškas mūsų planuose buvo Elko miestas. Palikę Mockavos stotį, netrukus kirtome Lietuvos – Lenkijos valstybinę sieną ir už pusvalandžio įvažiavome į Suvalkų miestą, kur pasukome tiesiai link geležinkelio stoties. Deja... Čia mums nelabai pasisekė: stotis mus ankstyvą rytą pasitiko rami ir tyli, tik kažkur tolumoje girdėjosi tylus ir lėtas plieninių ratų bildesys, šaižus lokomotyvo švilpukas. 

Vienintelis šilumvežis, kurį pavyko pamatyti ir nufotografuoti, buvo SM42-032, kuris, rodos, irgi ramiai snaudė rytmečio saulės spinduliuose.

Šilumvežis SM42-032 Suvalkų geležinkelio stotyje.

Toliau į pietus Plociczno gyvenvietės link vedė siauras, iš abiejų pusių miškų apsuptas keliukas. Šiame miestelyje, esančiame 25-25 km nuo Suvalkų Pirmojo pasaulinio karo metais buvo įsikūrę didelės vokiečių armijos divizijos, kurioms buvo būtinas aprūpinimas mediena. Todėl tais metais Suvalkų valdžia pasirūpino, jog miškingoje Plociczno gyvenvietėje būtų nutiestas siaurasis 600 mm pločio vėžės geležinkelis (ši vėžė karo metais buvo standartinė daugelyje geležinkelio linijų) ir pastatyta lentpjūvė. 1916 metais pagrindinių kelių ilgis sudarė 36 km, o po 1923-26 metų statybų trasa pailgėjo iki 50 km ir sujungė vietinius miestelius Czernowy Krzyz, Mackowa Ruda ir  Gleboki Brod. Pačioje geležinkelio gyvavimo pradžioje traukinių sąstatus aptarnavo wHF ir LAS serijos garvežiai, kuriuos 1972-74 metais pakeitė dyzeliniai lokomotyvai. Tačiau tuo metu besikeičiantys siaurojo geležinkelio savininkai ir menkas dėmesys infrastruktūrai (o gal ir ekonominės sąlygos) sudavė skaudų smūgį geležinkelio kompleksui: buvo uždarytos ar likviduotos Gulbin – Gleboki Brod, Tobolow – Czernowy Krzyz atšakos ir 12 km ilgio linija, ėjusi šalia Augustovo – Seinų plento (ši linija, rodos, dar išlikusi, tačiau apaugusi aukšta tankia žole ir vos įžiūrima, - aut.past.). Situacija į gerąją pusę ėmė keistis 2000 metais, kuomet buvo įkurta Wigier’o siaurojo geležinkelio kompanija (“Wigierska Kolej Waskotorowa”). Jau 2001 metų gegužės 19 dieną atkarpa Plociczno – Krusznik buvo atidaryta turistams ir siaurojo geležinkelio mylėtojams. Riedmenų parką sudaro V10C ir WLS40/50 serijos šilumvežiai (pastarasis pagamintas 1965 metais Poznanės gamykloje) ir uždari bei atviri keleiviniai vagonai.

Siaurojo geležinkelio šilumvežis VLS50 su keleiviniu traukiniu Plociczne.

Toliau kelionę tęsėme į Elką. Maždaug po pusantros valandos kelio tolumoje vis labiau ėmė ryškėti Elko miesto gamyklų kaminai. Nuo Elko geležinkelio stoties rūmų po visa stotimi veda ilga požeminė pėsčiųjų perėja, kurios gale tiesiai prieš akis atsiveria Elko siaurojo geležinkelio muziejus po atviru dangumi. Koks malonumas pamatyti tiek technikos vienoje vietoje! Pagal istorinius šaltinius 1906 metais čia vokiečių kompanija “Lycker Kleinbahn Aktiengesellschaft” buvo pasiruošusi nutiesti siaurąjį 750 mm vėžės geležinkelį. Jo statybos darbai pradėti 1910 metais ir baigti 1913 metais. Pirmasis oficialus traukinys linija Elk – Laski – Borzymy ir Laski –  Zawady   Tworki pravažiavo 1913 metų spalio 23 dieną. Kita geležinkelio linija Borzym – Turowo traukinių eismui buvo atidaryta 1915 metų gruodžio 1 dieną. Tačiau prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas jį sunaikino, o iš naujo sutvarkytas ir atidarytas tik 1918 metų spalio 5 dieną. Antrą kartą Elko siaurukas buvo nuniokotas 1945 metais iš fronto besitraukiančių rusų armijos dalinių.

Elko siaurojo geležinkelio muziejaus bendras vaizdas.

 Nors ir praėjo du siaubingi pasauliniai karai, siaurukui išnykti nebuvo lemta. Iki 1951 metų atstatytas geležinkelis buvo 1000 mm pločio vėžės ir tik vėliau perkaltas į 750 mm vėžę. Pirmasis šilumvežis Lyd1 Elko siauruoju geležinkeliu pravažiavo 1968 metais, bet vėliau siaurukas neteko ypatingos reikšmės ekonominiame gyvenime ir 2001 metais “Lenkijos geležinkeliai (PKP)” priėmė sprendimą jį išardyti. Laimei, Elko miesto valdžia nutarė išsaugoti šią istorinę vertybę ir geležinkelį priėmė savo žinion.

Veikiantis siaurojo geležinkelio garvežys Px48-1752.

Dabartinis Elko siaurojo geležinkelio muziejus įkurtas dviejų brolių Adamo ir Miroslawo Sawczynski, kurie savo pastangomis surinko eksponatus ir juos pritaikė muziejaus reikmėms. Geležinkelio kompleksas dalinai yra finansuojamas Elko miesto savivaldybės, o kitą lėtų dalį uždirba pats muziejus.

Diena ėjo pabaigon, o dangus pamažu niekėsi ir temo. Keliaudami atgal į Lietuvą paskutinį kartą nusprendėme užsukti ir apsidairyti Augustavo geležinkelio stotyje. Čia į akis pirmiausia krenta keletas dalykų, kurių niekur nesutiksi Lietuvos geležinkeliuose. Tai – dar nuo garvežių laikų stotyje išlikę senoviniai semaforai, reguliuojantys traukinių eismą, ir stoties šalutiniuose keliuose stovintys seni keleiviniai vagonai. Vagonai lyg ir niekuo nesiskiria iš kitų, bet įdomiausia tai, kad juose gyvena žmonės. Kas žino, ar jie ten laikinai įsikūrę, ar nuolatos gyvenantys socialiai remtini Augustavo miesto gyventojai. O gal tiesiog valdžia tokiu būdu sprendžia socialinio būsto klausimus?

Visgi Augustavo stotis pateikė ir vieną malonų siurprizą – netrukus tolumoje ėmė šmėžuoti keleivinio traukinio siluetas. Tai buvo keleivinis traukinys Suvalkai – Varšuva su šilumvežiu SU45-045 priekyje, kurio variklio garsas mums kažkiek priminė “lietuviško” dyzelinio traukinio DR1A variklio garsą.

Šilumvežis SU45-045 su keleiviniu traukiniu Augustavo geležinkelio stotyje.

Apie 12 valandą nakties mūsų kelionė į Lenkiją buvo baigta. Nors keliavome tik vieną dieną, jos užteko pamatyti daug įdomios geležinkelio technikos mūsų kaimyninėje šalyje. Už tai esame labai dėkingi ir vienam iš Elko muziejaus įkūrėjų Miroslawui Sawczynski, kuris mums daug papasakojo apie siauruko ir muziejaus veiklą, aprodė depo patalpas ir dirbtuves, leido užlipti į ka tik iš kelionės grįžusio garvežiuko kabiną...

Panaudota literatūra:

    • AB “Lietuvos geležinkelių leidžiamas laikraštis “Geležinkelininkas”;

    • Interneto tinklapis http://www.tabor.wask.pl/;

    • Interneto tinklapis http://www.klimaty.wask.pl/.