2025 m. kovo 21 d., penktadienis

Aleksandrą Malinovskį prisiminus

 Geležinkelių fotografija - viena iš veiklos krypčių, kuria užsiima geležinkelių technika besidomintys žmonės. Gyvename dinamiškame pasaulyje, kur viskas kinta neįtikėtinai dideliu greičiu, todėl fotografija padeda įamžinti kasdienines, bet tuo pačiu greit istorija tampačias akimirkas. 

Aleksandro Malinovskio asmenybė daug kam gali pasirodyti visiškai nežinoma ir svetima. Apie Aleksandrą parašyti prisinimimus man pradėjo kirbėti mintys prieš keletą metų, bet vis neprisėsdavau, nes, tiesą sakant, galvoje vientisas pasakojimas visiškai nesidėliojo, be to, šis žmogus buvo tikras intravertas ir tik artimiausius žmones, pažįstamus, draugus įsileisdavo į savo pasaulį, todėl iki šiol tiek mažai žinau apie jį, nors ir buvome asmeniškai pažįstami, ne kartą susitikę keliaujant viešuoju transportu, geležinkelio stotyje ar muziejuje.

Aleksandras gimė 1962 metų spalio 1 dieną, Baltarusijoje. Greičiausiai nuo pat vaikystės jį ėmė traukti įvairi technika, o labiausiai - geležinkeliai. Net ir dabar peržiūrint milžinišką jo nuotraukų archyvą, galima rasti nuotraukų ne tik su traukiniais, bet ir viešuoju transportu, Vilniaus urbanistiniais vaizdais. 

Aleksandras savo gyvenimą susiejo su geležinkeliais. Galima sakyti, kad geležinkeliai buvo ne tik jo darbas, bet ir gyvenimo būdas. Net ir dabar žiūrint jo nuotraukas, galima pastebėti, kad fotoaparatas buvo jo nuolatinis palydovas. Aleksandras geležinkelius pradėjo fotografuoti 1986 metais. Per šį laikotarpį iki 2009 metų padarė daugiau nei 4000 geležinkelio fotografijų, o jose užfiksuoti istoriniai geležinkelių technikos momentai. 2003 metų birželio 3 d. Lietuvos geležinkelių muziejuje atidaryta Aleksandro fotografijų paroda "Traukinių romantika", kurioje eksponuotos per 20 metų jo padarytos nuotraukos. Nors iš dabartinės perspektyvos atrodo, kad fotografuoti geležinkelius tarybiniu laikotarpiu ar pirmaisiais nepriklausomybės metais buvo kaip tam tikra avantiūra, Aleksandras yra prisipažinęs, kad "visada buvau truputį laisvamanis, daug neklausinėdavau, maniau, kas neuždrausta - galima, ir fotografavau sau į sveikatą <...> taip susikaupė unikalių nuotraukų kolekcija". 

Su Aleksandru susipažinau 2004 metų birželio mėn. Tuomet su grupe geležinkelio entuziastų iš Didžiosios Britanijos lankiausi Vilniaus lokomotyvų remonto depe, kur jau kurį laiką šaltkalviu darbavosi ir Aleksandras (pakeisti darbą iš mašinisto padėjėjo į šaltkalvį privertė sveikatos problemos). Pirmas susitikimas nebuvo toks labai vykęs, nes dar tuomet mano žinios apie geležinkelio techniką buvo gan kuklios, o kažko naujo klausinėti tik susipažinus su žmogumi, buvo nedrąsu. Vėliau, metams bėgant, būdavo momentų, kai einat pėsčiųjų tiltu Vilniaus geležinkelio stotyje ar kitoje vietoje pastebėdavau stovintį Aleksandrą, suprasdavau - laukia momento padaryti gerą nuotrauką. "Tai ką, fotografuosim kartu" - sakydavau. Ir traukinio laukdavome kartu. 

Be didelio fotografijų archyvo Aleksandras buvo sukaupęs nemažą ir geležinkelio technikos modelių kolekciją, o žinios apie lokomotyvus, traukinius, jų istoriją prilygo enciklopedijos žinioms. Tuometinė geležinkelių muziejaus vedėja Vitalija Lapėnienė yra sakiusi, jog "džiugu, kad yra <...> toks grynuolis, visada malonu su juo susitikti, bendrauti, keistis informacija <...> tuo labiau, kad jis (Aleksandras) visą savo laisvalaikį praleidžia bibliotekose, archyvuose, ieškodamas įdomių istorijų ir faktų apie geležinkelį, o suradęs - moka dalintis su kitais". Ir pats Aleksandras apie save yra užsiminęs, kad "gyvenime svarbiausia - tai ne prabėgę metai ir dienos, o mūsų prisiminimai, sustabdytos akimirkos, ir visiškai nesvarbu, kur jos įamžintos - širdyje ar fotografijoje".

2009 metų spalio 19 dieną Aleksandras neatėjo į darbą. Kolegos ėmė nerimauti, skambinti į namus, tačiau niekas nekėlė ragelio. Nuvykus į Aleksandro namus, buto durų niekas neatidarė. Pro balkono langą kolegos pastebėjo, kad šviečia įjungto televizoriaus ekranas. Apėmė bloga nuojauta. Deja, Aleksandro jau gyvųjų tarpe nebuvo. Aleksandras Malinovskis palaidotas Karveliškių kapinėse šalia savo tėvų. Tačiau jo prisiminimai nuotraukose išliko ir, reikia tikėtis, džiugins dar ilgai.


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą